Kalvystė Lietuvoje

tvoros-metalo-gaminiai.lt Besivystančiai Lietuvos pramonei, kaip ir kitose pasaulio šalyse, taip ir Lietuvoje, pirmiausiai buvo naudojamos natūralios ir pigios gam­tos jėgos – vanduo ir vėjas. kad Pirmieji malū­nai Lietuvoje buvo žinomi jau XIV a. pabaigoje, o nuo XV-XVI a. ..vandens malūnai“ suko ne tik girnas, bet kilnojo ir sunkius kalvių kū­jus. Vandens jėga buvo sukamos lentpjūvės (tartokai), popieriaus dirb­tuvės ir ypač geležies kalyklos bei patrankų liejyklos, kartais sutrauk­davusios gana didelį kalvių ir kitų amatininkų skaičių.

Tokios pirminės (ankstyvosios) pramonės gamyklos buvo literatū­roje minimos XVI a. Valkininkų ir Rudnios kalyklos ar liejyklos. Maž­daug tuo metu, o gal ir kiek vėliau, buvo įkurtos Kapčiamiesčio ir kai kurių kitų vietų noragų kalimo dirbtuvės. Daug vėliau (XVIII a. vid.) netoli Daugų buvo įsteigti nedideli stiklo tureklai ir geležies fabrikai. Pastara­sis A.Miškinio nurodytame šaltinyje taip pat vadinamas Rudnia. Jis buvo pastatytas 1754 m. prie užtvenkto Varėnės (orig. Orankės) upe­lio. Šiose gamyklėlėse dirbo meistrai, atvykę iš Austrijos, Prūsijos ir Lenkijos bei Lietuvos. Geležies fabrikėlyje, be kitų meistrų, atrodo, dirbo atsikėlęs iš kadaise didelės ir gausios šalies valdovui priklausiu­sios Valkininkų ginklų kalyklos laisvasis meistras 48 metų Kazimieras Sokolevskis (su šeima) ir iš Dusmenų Rudnios atėjęs 24 metų dar ne­vedęs meistras. Šioje nedidelėje gamykloje taip pat buvo kalami noragai. A.Miškinis mini 1782 m. Mikalavo kaime įsteig­tą stiklo fabriką ir 1754 m. Vėžionių kaime – geležies gamyklą. Taip pat netoli Daugų 1784 m. buvo pastatytas vandens malūnas.Tokių ar panašių didesnių ar mažesnių gamyklų – geležies kalyklų ir liejyklų – Lietuvoje XVI-XVIII a., be abejo, buvo gerokai daugiau. Todėl visiškai teisus  teigdamas, kad jau XVI a. buvo „steng­tasi kuo daugiau pasigaminti geležies iš vietinės balų rūdos“. Jis cituo­ja taip pat instrukciją, skirtą valdovo dvarams: prie tvenkinių bei ežerų, kur gali būti rūdos, taip pat miškuose apgyvendinti kalvius – rūdininkus, kad darytų geleži. Aiškiau ir tiksliau nei pasakysi, nei nurodysi.Muziejininkas Vincas Žilėnas, gerai susipažinęs su geležies kalyklų ir patrankų liejyklų istorija, vėliau savo pastabose pa­grįstai nurodė, kad ten, kur nuo seno buvo daug balų rūdos, ji buvo plačiai eksploatuojama, o ten kur jos sluoksniai buvo maži, ten ir kalvių skaičius palyginti su kitais amatininkais buvęs menkas. Sugretini­mui jis pateikė konkrečius (beje, kaip jau minėjau, anksčiau skelbtus!) skaičius. 1731 m. Vidžių parapijoje iš 7 amatininkų buvęs vienas kal­vis, iš 12-os Salako parapijos meistrų – tik vienas kalvis.

Kiek daugiau kalvių (iš 10 – 3) buvo Šešuolių parapijoje, o Molėtų – dar daugiau (iš 8-4). Tiek pat kalvių buvo Kuktiškių parapijoje, o Tauragnų bene mažiausiai – iš 23 amatininkų tik 5 kalviai. Šie skaičiai rodo, koks dar menkas kalvių skaičius buvo XVIII a. pradžioje Aukštaitijos kaimų vie­tovėse ir mažuose miesteliuose. Matyt, ten balų rūdos buvo nedaug. XIX a. viduryje Višakio Rūdoje (balų rūdos čia buvo daugiau) veikė net dvi geležies gamybos įmonės (kalyklos ir liejyklos), 1883 m. viena jų dar tebeveikė. Iš viso pavyko nustatyti apie 140 geležies gamybos radimviečių. Dažniausiai tai patvirtina rastos gargažės ir vie­tovių pavadinimai, ypač buvę prie upių ir ežerų. Viena iš daugelio to­kių vietovių buvo Lavoriškės. Čia intensyvi geležies gavyba vyko nuo mūsų eros pradžios iki XVII-XVIII a.

Šaltinis paimtas iš village.lt

 

Įrašas paskelbtas temoje Būstas ir pažymėtas , , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.